Istorijos gyvena smulkmenose

Iš dangaus nukrenta ežeras ir paskandina visą kaimą.
Milžinas pribaigia savo brolį, sviesdamas kirvį jam per upę.
Iš dangaus pabyra įkaitusių akmenų kruša.
Čia pat tyvuliavusi bala ima ir kažkur išskrenda.
Tėvas milžinas pameta sūnų girioje ir priverkia pilną upelį.

Tokie nutikimai lietuvių liaudies padavimuose aprašomi lyg niekur nieko. Rodos pasakotojui nei veido raumenėlis nevirptelėjo įvardinant vieną ar kitą sukrečiantį senovės gyventojų likimo posūkį.
Tai va tokios legendose nutylėtos detalės labiausiai ir kursto rašyti. Knieti suprasti ir atskleisti, kokius jausmus, kokias aplinkybes slepia tos tiesmukos eilutės.
Taip ir įsirengiu į įvairių sutvėrimų kailius. Rašant apie netyčia brolį nugalabijusio milžino sielvartą man pačiai tiesiog plyšo širdis, o smulkiai apipasakojus žaibais trankomą lietaus valdytoją Lytuvanį, dar dabar jo tiesiog bijau. Ir jutimai – kartu su savo milžinu užuodžiau, kaip kvepia Žirnajos ežero dūšelė, ir tikrai gėlė dantis, kai milžinas kišo kojos nykštį į ledinį šaltinį.
Istorijos gyvena smulkmenose.

milzinas mazylis

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: