Namai pievoje
Milžinai neturi trobų. Jie gyvena pievoje ar miške, tiesiai po dangumi. Kiekviena liūtis, aušra, saulėlydis, giedra, rūkas ar alinanti kaitra yra neatsiejama jų kasdienybės dalis.
Aprašant visa tai, tenka gerokai pasikuisti savo atminties stalčiukuose. Ir nors į mišką sprunku ne taip jau retai, daugybė aštrių pojūčių mintyse guli iš daug seniau – dienų, kai laiko būta iki kaklo ir kiekviena smilga, kiekvienas klevo lapas nusipelnydavo akylaus apžiūrėjimo.
Atsisėdusi prie klaviatūros pirmiausiai perskaitau prieš tai parašytą skyrių, o tada užsimerkiu ir slystu ten, kur netrukus žengs Kernius. Tikrinu – ką užuodžiu, ką girdžiu, ką jaučiu milžiniškomis milžino pėdomis ir galiausiai – ką matau. Tada istorija praplyšta pati.
Kurtinanti liūtis už lango stovyklos namelyje, žvaigždėta naktis pas draugus kaime, rūkuota vakarėjanti pieva (su ramiai joje skęstančiomis karvėmis) vaikystės vienkiemyje ir net nakties kvapas, uodžiamas maža nosimi, prikišta prie orlaidės mūsų daugiabučio aštuntame aukšte.
Noriu to ar ne, Kernius gyvena mano patyrimų gabaliukuose.
Šiandien iliustracijoje – pasiklydęs milžinukas (jo ieškodamas tėtis priverkė upelį).
