Namai pievoje

Milžinai neturi trobų. Jie gyvena pievoje ar miške, tiesiai po dangumi. Kiekviena liūtis, aušra, saulėlydis, giedra, rūkas ar alinanti kaitra yra neatsiejama jų kasdienybės dalis.
Aprašant visa tai, tenka gerokai pasikuisti savo atminties stalčiukuose. Ir nors į mišką sprunku ne taip jau retai, daugybė aštrių pojūčių mintyse guli iš daug seniau – dienų, kai laiko būta iki kaklo ir kiekviena smilga, kiekvienas klevo lapas nusipelnydavo akylaus apžiūrėjimo.
Atsisėdusi prie klaviatūros pirmiausiai perskaitau prieš tai parašytą skyrių, o tada užsimerkiu ir slystu ten, kur netrukus žengs Kernius. Tikrinu – ką užuodžiu, ką girdžiu, ką jaučiu milžiniškomis milžino pėdomis ir galiausiai – ką matau. Tada istorija praplyšta pati.

Kurtinanti liūtis už lango stovyklos namelyje, žvaigždėta naktis pas draugus kaime, rūkuota vakarėjanti pieva (su ramiai joje skęstančiomis karvėmis) vaikystės vienkiemyje ir net nakties kvapas, uodžiamas maža nosimi, prikišta prie orlaidės mūsų daugiabučio aštuntame aukšte.
Noriu to ar ne, Kernius gyvena mano patyrimų gabaliukuose.

Šiandien iliustracijoje – pasiklydęs milžinukas (jo ieškodamas tėtis priverkė upelį).

Paveikslėlis

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: