Gyvas kalnas

Kai buvau maža, žaisdama dažnai įsivaizduodavau, kad po žeme ir visokiuose velėnos kupstuose verda mums nežinomų, bet panašių į mus būtybių gyvenimas. Lyg ir niekas man apie tai nebuvo pasakojęs, lyg ir nieko panašaus nebuvau skaičiusi, bet toks dalykas rodėsi labai įmanomas ir tiek.

Suaugusi sutikau Kernių ir jis jau papasakojo, kaip ten iš tiesų su visokiom žemės paslaptim yra.

Kalnuose kartais miega milžinai, kartais gyvena laumės, esu girdėjus ir apie moną, įsimetusį vidun, o šiandien iliustracijoje – tiesiog gyvas kalnas. Pats sau ponas ir dar labai piktas, kad artojas jam drasko pakaušį.