Archive

Uncategorized

Šeštadieniais Amerikos lietuviukai renkasi lituanistinėse mokyklose mokytis lietuvių kalbos ir istorijos. Niekad net nepasvajojau, kad ir mano istorijos perskris Atlantą! O visgi taip nutiko.

Taigi, šį sausį kartu su „Aukso žuvų” leidykla milžinas lankėsi Los Andžele, Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje.

Kol Lietuvoje iš šalčio pokšėjo tvoros, ten kuteno net 19 lapisnių šiluma!

Penktokai, šeštokai ir septintokai klausėsi istorijų apie toli už Atlanto likusią Lietuvą, paslaptingas joje gyvenančias būtybes ir gaudė mano video linkėjimus. O aš šiandien dalinuosi keliomis nuotraukomis iš kol kas tolimiausios knygos kelionės!

milzinas los andzele 1 milzinas los andzele 3

milzinas los andzele 2

Advertisements

knyga ula
Į popierinę knygą sugulusios milžino istorijos pasirodė lygiai prieš pusantrų metų! Puikiai suskaičiavau todėl, kad 2014 m., savo gimimo dienos proga, į rankas gavau pirmąjį iš spaustuvės atkeliavusį knygos egzempliorių, lygiai po metų, tą pačią dieną, man „pasidovanojo“ dukrytė Ūla, o jai šiandien sukanka 6 mėnesiai 🙂

Tiek daug visko nutiko ir man ir knygai, labai džiaugiuosi visomis aplankiusiomis sėkmėmis ir žinia, kad knygų knygynuose liko visai nebedaug, o tai reiškia – jų daug visų jūsų lentynose!

Galvodama apie nominacijas ir laimėjimus, kuriuos pasisekė pasiekti, vėl ir vėl suprantu turbūt labai nuvalkiotą tiesą, kad visgi patys svarbiausi – skaitytojų atsiliepimai.
Ta proga dalinuosi man pačiu pačiausiu, iš visų girdėtų per knygos gyvavimą. Jis įkvepia nesustoti, nerti ir nardyti toliau ir giliau. O aš ir nardau!

O.J.:
Mano vaikas (10m.) jau kelintas rytas nusistato žadintuvą, kad prieš keliantis eit į mokyklą, dar spėtų paskaityti. Jūsų knygą. Patikėkit, šitaip NĖRA buvę! 🙂

taigi ačiū ačiū visiems skaitantiems!

Šioms Kalėdoms kartu su „Aukso žuvų“ leidykla sukūrėme aitvaro, kaukučių ir laumės terbas. Tai – ir knygą palydintys suvenyrai ir visiškai savarankiški mitines būtybes pristatantys daikčiukai. Labai džiaugiuosi šiais grožiais, jų įsigyti galima leidykloje Užupyje, Polocko g. 9, arba tiesiog parašius adresu mazylis@milzinas.lt. Kiekviena terbelė turi smulkų mitinės būtybės pristatymą – kur gyvena, ką valgo, kaip sutaria su žmonėmis, kodėl taip vadinasi. Kad kuo daugiau žmonių prisimintų mus supantį nepastebimą senųjų padarų pasaulį!



aitvaras1 aitvaras2 kaukai1 kaukai2 laume1 laume2

Nors dauguma savo artimųjų kapus lankė vakar, šiandien yra pats metas prisiminti vėles, nes būtent šiandien yra senoji Vėlinių šventė. Beje, šią dieną vaikystėje mano tėtis pagal senuosius papročius prie stalo balsu pakviesdavo vėles vaišintis bendra vakariene, o po jos prašydavo draugiškai atsisveikinti ir palikti namus.
O aš šįvakar noriu pasidalinti įdomiais dalykais apie deivę Velioną, vėles ir pačias vėlines.

Visų pirma, vėles globojanti Deivė Veliona dar vadinta Velne ir būtent iš to kilo vyriškasis velnio pavadinimas.
Pavasario ir rudens lygiadieniais Velionai ir protėvių vėlėms būdavo keliamos vaišės. Joms gamindavo tamsius patiekalus – vėdarus, sriubas su krauju, barščius, šiupinius. Vėlinių vakarienės metu šeima kreipdavosi į mirusiuosius ir kviesdavo vėles, o per maisto garus jas net būdavo galima įžiūrėti. Namuose viešpataudavo tyla. Priemenėje uždarydavo šunis, kad nelotų ir nenubaidytų dvasių.
Atsisveikinus su vėlėmis būdavo apverčiama staltiesė ir tada valgydavo jau gyvieji.

Beje – prie ką tik iškeliavusio mirusiojo žmonės tradiciškai valgydavo košę, taip jį pagerbdami ir prašydami nesirodyti, nekenkti gyviesiems. Dėl šios priežasties mirus žmogui sakydavo, kad jis „privirė košės”. Taigi posakis „prisivirti košės” iš tiesų reiškia ne šiaip kokią bėdą, o tikrų tikriausią galo gavimą.

milzinas_nakti

Didžiulė puikiausia naujiena – „Milžinas mažylis“ nominuotas tapti GERIAUSIA METŲ KNYGA VAIKAMS!
Į nominuotų knygų penketuką milžino istorijas atrinko rimta ekspertų komisija: vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, literatūros kritikė Emilija Visockaitė, vaikų literatūros specialistės – Inga Mitunevičiūtė, Danguolė Šakavičiūtė.
O dabar savo balsą už knygą gali atiduoti kiekvienas, kam patiko Kerniaus istorijos, mūsų krašto paslaptys ir dyvai!
Balsuoti galima metų knygos rinkimų tinklapyje.

metu knygos rinkimai

Labai nudžiugau žurnale apie vaikų knygas „Rubinaitis” radusi net keturis puslapius skirtus Milžinui mažyliui! Už recenziją ačiū kritikei Astai Skujytei. Keistas ir smagus jausmas apima, skaitant išnarstytas istorijas ir matant, jog pastebėta gryna tiesa – kas ir kodėl mano pridėta, kas daugiau ar mažiau interpretuota. Išties vienose istorijose labiau laikiausi senųjų padavimų, kitose (kur atrodė, jog „papildai” neiškreips padavimo tiesos) legendas papildžiau naujomis detalėmis.

Tačiau užkliuvo pastabos apie milžino ir jį supančio pasaulio mastelių klaidas (pastebėta, kad kartais milžinas remiasi į už save aukštesnį medį, o kitoje iliustracijoje guli šalia visai mažų medelių). Noriu apsiginti! Kaip senais laikais, taip ir dabar mus supa tiek milžiniški šimtamečiai, tiek vos už žmogų didesni medeliai. Taigi ir Kernius ramiai sau ilsėdavosi po išsikerojusiu ąžuolu, bet jaunos obelaitės jam tesiekė kelius. Kad būtų aiškiau dar kartą primenu vieną pirmųjjų milžino tinklarašytje publikuotų įrašų, kuriame sudėliota visa dydžių schema nuoroda čia . Dabar galvoju, kad reikėjo ją nupiešti ir panaudoti knygoje.

Tik dėl vieno dalyko prisipažinsiu – knygoje neatsilaikiau pagundai mažus debesėlius pakabinti pažemėje. Pamaniau, kad kas ten žino, kaip žemai jie tais laikais nusileisdavo. Tas gal ir suklaidino masteliais.

Recenzijos pabaigoje autorės apibendrinimas ir vėl puikiai sutapo su mano mintimis – „Norisi tikėti, kad Milžinas mažylis tiek vaikams, tiek jiems šios knygos istorijas skaitysiantiems suaugusiesiems taps kelio pradžia į be galo turtingą, padavimais apipintą Lietuvos praeitį”. Taip! Didžiausias tikslas ir buvo parodyti tą apžėlusio ir pamiršto kelio pradžią!

Ačiū!

recenzija milzinas1recenzija milzinas2recenzija milzinas3recenzija milzinas4